Doc. Algirdas Šalčius: „Tikslo siekėm su labai didele motyvacija“

Pradžia>Darbai>Doc. Algirdas Šalčius: „Tikslo siekėm su labai didele motyvacija“

Doc. Algirdas Šalčius: „Tikslo siekėm su labai didele motyvacija“

Interviu su doc. Algirdu Šalčiumi, 1982-2002 m. ėjusiu Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto dekano pareigas.

Kiek metų dirbote VU KHF?

Beveik 21 metus.

Ar dirbdamas fakultete pateisinote savo lūkesčius ir viltis?

Įdomus ir kartu sudėtingas klausimas. Jeigu atvirai, o aš visada stengiuosi būti atviras, užtai daug priešų turiu, tai pradžioje neturėjau jokių lūkesčių.

Kai mane paskyrė tuometinis rektorius Jonas Kubilius, jis pateikė šiek tiek informacijos apie fakultetą, bet kuomet aš nuvažiavau ir susipažinau su situacija, man pasidarė daug aiškiau. Aš lyginau fakulteto būklę su ekonomikos fakulteto būkle visais vadovavimo principais. Reikėjo padaryti daug būtinų dalykų. Tik paskui atsirado įvairūs lūkesčiai, planai.

Vienas iš didžiausių lūkesčių ir, sakyčiau, didžiausių tikslų, tai buvo materialinė bazė. Fakultetas neturėjo nei vienos savos auditorijos. Jums sunku dabar įsivaizduoti, bet kaip organizuoti mokymosi procesą neturint nei vienos auditorijos?

Dekanatas buvo įkurtas trečiuosiuose KPI rūmuose, paskaitos vykdavo ir trečiuosiuose rūmuose, ir kūno kultūros institute prie stadiono, medicinos instituto auditorijose Jankaus gatvės pradžioje ir įvairiuose politechnikos instituto rūmuose. Jūs įsivaizduojate kaip reikėjo lakstyti studentams, dėstytojams? Ir kaip tvarkaraštį sudėlioti rugsėjo pirmajai? Mes nesam nei karto rugsėjo pirmajai sudarę tvarkaraščio – visada vėluodavom. Kodėl? Todėl, kad aukštosios mokyklos sakydavo palaukite, mes pasidarysime savo tvarkaraštį, kas liks – duosime jums. Taigi pas mus ta rugsėjo pirmoji vėluodavo.

Pirmiausia mums reikėjo įsigyti kažką savo. Čia buvo mūsų tikslas ir to tikslo siekėm su labai didele motyvacija. Aš kalbu apie visus – nes vienas lauke nesi karys. Vienas lauke esi karys tik savo asmeninio gyvenimo požiūriu, bet darbinės veiklos požiūriu – niekada. Tokia mano nuostata. Mes visi fakultete buvome labai motyvuoti ta prasme.

Įsikėlus į pirmuosius korpusus 1984 metais, kelis metus pasidžiaugus tokiu praturtėjimu ir mūsų darbinės veiklos palengvėjimu, mes vėliau supratom, kad atsidūrėme pavojingoje situacijoje, todėl, kad atsikūrus Vytauto Didžiojo universitetui, 1991 metais tam tikra grupė draugų iš to universiteto (aš sąmojingai vartoju sąvoką ne kolegos, o draugai) suvokė, kad fakulteto pastatai ir sklypai yra neblogas kąsnelis ir pradėjo mus atakuoti. Užsitraukėm tokią „bėdą“. Atsirado naujas tikslas – kaip apsiginti. Kaip tai keistai beskambėtų – kaip apsiginti. Nes kiekviena organizacija nori būti savarankiška ir fakultetas visiškai netrokšta, kad jį priimtų į savo globą kitas universitetas, nesvarbu, kad prieš karą buvęs garsus. Tokia perspektyva mūsų neviliojo. Taigi atsirado naujas lūkestis – gintis. Gynėmės aršiai ir iš paskutiniųjų. Visi.

Šio puolimo naudą matau tame, kad puolimas padėjo, jeigu taip galima pasakyti, suglaudinti fakulteto kolektyvą. Viduje pas mus buvo ir pozicija, ir opozicija – kaip bet kokioje normalioje organizacijoje. Bet jeigu tik mus kepšteli, viskas – nebėra nei pozicijos, nei opozicijos – pasidaro tik viena pozicija. Tas puolimas tęsėsi ilgą laiko tarpą. Nepasisekus to padaryti Kaune per tuometinę miesto tarybą, buvo įtraukta aukščiausia respublikos valdžia – seimas, ministrų taryba. Ministrų taryba jau buvo priėmusi nutarimą sujungti. Atsilaikėm. Tokios buvo viltys ir lūkesčiai. Bendrų pastangų dėka jas pasisekė realizuoti.

O paskui… Aplinka dinamiška – atsirado kitos problemos – doktorantūra, dieninis skyrius, ir t. t. Visa virtinė.

Kokius įžvelgtumėte privalumus ar trūkumus fizinio atstumo tarp Kauno humanitarinio fakulteto ir Vilniaus universiteto?

Administraciniu požiūriu atstumas iš pradžių kliudė. Viskas centralizuota – viskas per rektoratą. Tuometinis rektorius Kubilius suprato, kad čia yra kliūtis, nes jeigu mums reikia tiekimo, padalinio paslaugų ir viso kito, tai eidavo per Vilnių, neoperatyviai.
Vis dėlto, jei fakultetas būtų Vilniuje, jis nebūtų toks motyvuotas kaip Kaune. Gavome pakankamai didelį savarankiškumą tais laikais. Rektorius Kubilius mumis pasitikėdavo, administracinę ir ūkinę veiklą pradėjome vykdyti savarankiškai.
O studijų prasme šiais laikais 100 kilometrų nėra nuotolis.

Gal pamenate kokį nors linksmą nutikimą fakultete?

Linksmų nutikimų yra buvę begalės. Aš jums papasakosiu, mano manymu

[juokiasi], iš šios dienos pozicijų, linksmą nutikimą.

Evangelikų Liuteronų kirchėje, pagal visus sumanymus, turėjo būti mūsų aula.
Prieš pat tų korpusų atidarymą 1984 metais, man paskambino vienas miesto vadovų, sako „Draugas Šalčiau, bet ant kirchės tai kryžius.“. Nieks nepagalvojo… „Rupūs miltai“ – sako – „Reikia nuimt. Kapsuko universitetas (red. past. tuomet Vilniaus universitetas vadinosi Vilniaus Raudonos darbo vėliavos ordino ir Tautų draugystės ordino Kapsuko Universitetu), o čia – kryžius. Negerai“.

O kaip jį nuimti? Juk jis ant bokšto. Iš Vilniaus buvo atvarytas japoniškas kranas, galintis pasiekti tą kryžių ir jį nukrapštė.

Tą dieną vyko tarybos posėdis, taigi aš ryte išvažiavęs į Vilnių, grįžau popiet ir kryžiaus jau nebuvo. Man nei į galvą neatėjo mintis paklausti kur tą kryžių padėjo. Po kiek laiko atvažiuoja į fakultetą tuometinis vykdomojo komiteto pirmininkas ir klausia kur tas kryžius. Aš sakau „Nežinau, pirmininke, net nepagalvojau“. Išsikviečiau statybų darbuose dalyvavusį inžinierių Vincą Bitinaitį ir jo paklausiau. Jis ir sako: „Ai, kažkur nukišo statybininkai“. Pirmininkas tuomet sako: „Žinai kas bus, draugas Šalčiau, dabar tikintieji tą kryžių pastatys priešais vykdomąjį komitetą“.

Jis buvo susirūpinęs, nes tokį įvykį tuojau pat pasigautų Europos radijas, Vatikano radijas – paskelbs visam pasauliui. O ką padarysi? Nėra to kryžiaus.

Viskas nuėjo užmarštin. Niekas nieko nepastatė prieš vykdomąjį komitetą ir pasirodo negalėjo pastatyti, nes tas kryžius nebuvo niekur iškeliavęs iš kirchės. Atkūrus nepriklausomybę, reikėjo vėl tą kryžių pastatyti ir jis atsirado [juokiasi]. Pasirodo tas kryžius Vinco Bitinaičio buvo paslėptas po lentelėmis, kuriomis buvo apkaltos bokšto lubos. Mes su vykdomojo komiteto pirmininku anuomet ten stovėjom, žiūrėjom ir nežinojom, kad stovim po kryžium. Ir begalės kitų įvairiausių nuotykių.

Ką galvojate apie aukštojo mokslo reformą, apie kurią dabar aktyviai diskutuojama visuomenėje?

Aš praplėsčiau reformą – pradėčiau ją nuo vidurinio mokslo – nuo pagrindo. Aukštąsias mokyklas „maitina“ mokyklos. O mokyklose dalis mokosi, dalis ne. Ir vieni, ir kiti turi teisę stoti į aukštąją mokyklą. Tokiu būdu, kadangi dalis mokinių yra nemotyvuoti, bet atestatus gauna, nes pas mus tokia sistema – jie turi teisę stoti į aukštąją mokyklą. Jeigu jie nepatenka pagal savo balus, jie moka už mokslą ir tokiu būdu, mano asmenine nuomone, nusiperka diplomą.

Taigi aš pradėčiau nuo mokyklos. Ir manau, kad reikėtų įdiegti sistemą kaip Vakarų Europoje, kur vidurinis mokslas yra dviejų pakopų: jeigu jūs baigiate kuklesniais pažymiais, tai tamstai vienas kelias – į profesinę mokyklą, o jeigu jūs, pvz.: kaip Prancūzijoje, išlaikote bakalauro egzaminus mokykloje, jūs įgyjate teisę stoti į aukštąją mokyklą.

Nemotyvuotas mokinys ne tik nebandys, bet ir nesiryš šito daryti. O pas mus į aukštąsias mokyklas ateina nemokintini studentai. Ir šita aukštojo mokslo reforma šito nepanaikins. Nes tie, kurie gerai baigs vidurinę, atsineš krepšelius, o kiti turės mokėti už mokslą. Tai, sakysite, nėra blogai. Bet įvertinus aukštųjų mokyklų finansavimą, aukštosios mokyklos, mano asmenine nuomone, nebrauks tų nemokintinų studentų ir tuomet jie vėl galės ir nusipirks diplomą.

O šiaip reformą pradėti reikėjo vakar, o mes dar diskutuojam ar šiandien reikia. Jau vėluoja ta reforma, o čia pasigirsta balsų, kad kaip tik ją reikia „uždusinti“, nes joje yra trūkumų ir t. t. Kiekviena normali lazda turi du galus – vienas geras, kitas blogas. Pradėkim vykdyti tą reformą ir vykdymo eigoje koreguokime tai, kas blogai. O mes, vadinasi, norim ją nustumti ir padaryti tobulą iškart. Tai nerealu. Šiandien atrodo tobula, rytoj nebebus. Čia mano asmeninė nuomonė. Aš už.

Ko palinkėtumėte esamiems ir būsimiems studentams, fakulteto darbuotojams?

Fakulteto bendruomenei aš linkiu, kad fakulteto laivelis nenuskęstų reformos bangose. Yra tokia patarlė: kai mišką kerta, skiedros lekia. Linkėjimas visų pirma su tuo yra susijęs [juokiasi].

O studentijai norėčiau palinkėti, kad jie būtų tokie patys fakulteto patriotai – Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto patriotai, kaip mes buvom. Mūsų didžiausia vertybė ir pagrindinis elgsenos kriterijus buvo KHF. Jeigu reikia KHF – viskas. Ta proga dar norėčiau papasakoti linksmą nutikimą, iliustruojantį kaip mes vadovavomės šia vertybe.

Kol buvo Tarybų valdžia, buvo planinė ekonomika. Jeigu norėdavai gauti kokias nors materialines vertybes, reikėdavo gauti paskyrą. Jeigu fakultetui reikia statybinių medžiagų, įrengimų ir kt., reikėdavo gauti paskyrą. Mes negaudavom paskyros, bet mums reikėjo turėti tas materialines vertybes.

Fakultete dirbo unikalus, šviesios atminties dėstytojas Audrius Juškevičius. Jis buvo baigęs materialinį-techninį tiekimą Vilniaus universitete, todėl tiekime jausdavosi kaip žuvis vandenyje. Kai ko nors reikia – „Audriau, nuvažiuok, pabandyk“.

Reikėjo įrengti didžiulę ventiliacinę kamerą minėtai kirchei, kad žiemos metu būtų galima pūsti šiltą orą. Mes net nebandėme gauti paskyrų tiems ventiliatoriams, prašėm Audriaus. Sakėm tikrai negausim, bet reikia žūtbūt, artėja 1984 metai, lapkričio mėnesį numatytas iškilmingas korpuso atidarymas. Tuomet tai buvo vakarinis fakultetas, Audrius sako „Gerai, bet vakare man paskaitos“. Sakau spėsi atvažiuot, jis išvažiuoja sunkvežimiu į Vilnių.

Gerokai popiet jis man skambina: „Dekane, tiekimo bazėje inventorizacija“. Jeigu inventorizacija – tai išvis jokia veikla nevykdoma – pirkėjai neaptarnaujami. Bet jis sako: „Jūs nebijokit, aš vis tiek ventiliatorius kraunu“. Klausiu kaip ten išėjo. „Kai atvažiuosiu, papasakosiu“ – atsako. Nenorėčiau išduoti velionio Audriaus darbo metodų, bet štai pavyzdys – jeigu fakultetui reikia, tai ne tik neturėdami paskyros mes gaunam tuos ventiliatorius, bet dar ir per inventorizaciją [juokiasi]. Ir taip su viskuo – jeigu reikia – reikia gauti ir viskas.

2016-10-24T10:57:44+00:00 2009-03-25|Darbai|0 komentarų

About the Author:

Gytis Repečka is System analyst with passion to open source, electronics & cars, spreading bits about tech, music and privacy.

Komentuokite